VIENERI METAI

AUTORIAUS ŽODŽIAI

Laiko trukmė priklauso nuo mūsų idėjų.

Erdvės dydis – nuo mūsų nuostatų.

To, kurio protas be nerimo, 

diena truks  ilgiau nei tūkstantmetį.

To, kurio širdis didelė,

mažas kambarys yra erdvė tarp žemės ir dangaus.  1

​

Skulptūrinių keramikos darbų ciklas „Vieneri metai“ – tai keramikos darbai, kuriuos sukūriau antrajai asmeninei parodai. Įkvėpimu tapo mano pačios patirtis, sukaupta 2019–2020 m., gyvenant daugiau nei vienerius iššūkių kupinus metus Latvijos sostinėje, Rygoje. 

Atsiskyrimas nuo tėvynės, nuo socialinių ryšių karantino laikotarpiu dar labiau sustiprino ir taip atsiskyrėlišką kūrybinį gyvenimą. Panirusi į dienas be pasaulio šurmulio, vidinių gelmių rimtį ir dosnią Latvijos gamtą mąsčiau apie išskirtinį gyvenimo laikotarpį, kasdienybės verpetuose užslėptą turtingą moters vidinį gyvenimą. 

​

Kaip aprašoma aukščiau pateikiamose senovės kinų filosofinėse eilėse, laiko ir erdvės suvokimas priklauso asmeniškai nuo mūsų požiūrio. Atvira širdimi pasitikus gyvenimo pokyčius, man, laikas praleistas svetur, buvo tarsi išplėstas, pripildytas, o šiandien išjaučiamas kaip dvigubai ilgesnis. Tai, kas buvo išgyventa realybėje, dabar liko kaip turininga vietos, laiko, įspūdžių ir erdvės kombinacija, egzistuojanti mano sąmonėje, prisiminimuose, mano būties nebūtyje...

​

Kurdama darbus atsigręžiu giliai į save: analizuoju savo patirtis, jausmus santykyje su laiku, nuolatiniu kitimu, artimaisiais žmonėmis, siekiais ir svajonėmis. Paliečiu būties trapumo, laikinumo, naujos pradžios, išsipildymo temas. Mane ypač jaudina laiko tėkmės poveikis žmogaus būčiai, egzistencinė šio reiškinio analizė.  Pasakodama savo istoriją, keramikoje galvoju apie aukščiau minėtą gyvenimo tarpsnį, kaip apie neišsemiamos kūrybinės potencijos kupiną vidinę erdvę. 

​

Kuriant vadovaujuosi intuicija, spontaniškumu, teikiu prioritetą ir svarbą pačiai medžiagai – šamotui, atsižvelgiu į Rytų keramikos tradicijų estetikos principus (tuštumos, harmonijos, pusiausvyros pažeidimo, natūralumo artimai susijusio su paprastumu ir kt.). Pavyzdžiui, natūralumas, turėdamas daug prasmių, man svarbus ir spontaniškumo aspektu, taip, kaip natūralumas yra aiškinamas kinų estetikoje: „Savaimingas spontaniškumas, tai yra kūrėjo dvasios polėkių ir natūralių gamtos jėgų vieningumas "2 (pavyzdžiui, „Džiaugsmo haiku“). Taip slėpiningai gimusios formos ir kūriniai teikia labai daug pasitenkinimo.  Tinkamą natūralumą, kaip vertybės išraišką, darbuose aš vertinu tuomet, kai kūrinys atrodo mažai arba lyg visai nepaliestas žmogaus rankos, arba autoriaus prisilietimai atrodo laisvi, natūralūs. Man svarbu, kad keramikos kūrinys atrodytų „neužkankintas“ arba pernelyg nenugludintas, nenušvarintas. 

Analizuodama savo intuityvios kūrybos procesus supratau, kad man taip pat labai artima H. Bergsono išdėstyta meno filosofija, jo išplėtota intuityvistinė teorija, elan vital (gyvybinio polėkio) koncepcija, estetikos idėjos.

​

Vizualinėse keramikos darbų išraiškose dominuoja stiprus gamtinis akcentas. Organiški, abstraktūs keramikos kūriniai savitai, netiesiogiai reflektuoja gamtos darinius ir objektus (jūros bangos, uola, medžio kamieno žievė ir t.t.). Stipri gamtos įtaka, o šį kartą būtent latviškojo pajūrio ir jo miškų reljefo įspūdžiai nepalieka manęs abejingos. Šiandien, tai, kad gamta įkvepia kurti, man jau neskamba kaip banalus pasakymas – tai nuoširdus ir gilus jausmas, vedantis vienio su gamta link. 

​

Keramikoje mane taip pat įkvepia pirmapradiškas molio medžiagos būvis, kurį noriu atskleisti skirtingais būdais, pavyzdžiui, paliekant transformacijos metu išgautus molio judesio pėdsakus, faktūras, nelygumus ir pan. Taigi, savo keramikos darbuose atskleidžiu daug medžiagiškumo, faktūrų. Džiaugiuosi, kai įdomus keramikos paviršius „traukią akį“, jį įdomu ilgai apžiūrinėti, tyrinėti (darbas „Tėkmė“). Molio formavimui naudoju, paprastus objektus – tai, kas pasiekiama dirbtuvėse ranka, pavyzdžiui, pušies malką...

​

Kurdama lieku ištikima savo vertybėms: kūriniuose stengiuosi perteikti judesį, gyvybingumą, asimetriją, demonstruoju pasirinktų medžiagų pirmapradį natūralų grožį. Kartais tas judesys vos įžvelgiamas, numanomas ir keramikos darbams suteikiamas pakankamai subtiliai – pažeidžiant įprastą būdingą formai stabilumą bei atrandant naują lygsvaros variantą. Tokiu būdu stengiuosi suteikti kūriniui „plaukimo“ erdvėje jausmą. Man labai džiugu, jei masyvus darbas gali netikėtai įgauti lengvumo ir tarsi sklęsti erdvėje.

Visos naudojamos darbams glazūros yra autorinės, nekomercinės, pačios pagamintos iš įvairių natūralių komponentų: žemo degimo molių, uolienų, medienos pelenų. Papildomai naudoju šiek tiek pigmentų. Visi darbai degti aukštoje temperatūroje (1300 °C), dalyje darbų jungiau šamotinį molį su smėliu – Latvijos pajūrio smėliu. Nenaudoju lipdymo technikos – man įdomiau dirbti su vientisu molio luitu, lakštu bei įvairiai juos transformuoti.

​

Mano kūryba remiasi spontanišku kūrybinio polėkio srautu, kuriame vyksta dviejų krypčių judėjimas: narplioju jausmines patirtis, iš to kylančias idėjas ir bandau jas išreikšti formose. Arba veiksmas vyksta priešingai – įsiklausius į medžiagą, tarsi savaime gimsta formos, kurios nori man kažką pasakyti, kurias turiu įminti... Nauja, originali, nematyta formos išraiška man yra svarbesnė už kruopštų kūrinio išbaigtumą, detalių išdailinimą (pavyzdžiui, darbas „Ilgesys“). Darbai plėtojasi „grandinėlės principu“: įgyvendinus vieną idėją, iš jos kyla kita. Šiame kūrybiniame vyksme vedama intuicijos keliauju per filosofinius apmąstymus, savęs ir pasaulio pažinimą. Todėl teigiu, kad kūryba – tai kaskart naujas savasties atradimas ir išplėtimas.

Taigi, tam tikru metu ateina atsivėrimo diena, kai keramikos darbai yra pateikiami išorei t.y. pasiekia žiūrovą. Čia jų laukia įdomus likimas: atrasti atliepimą kitų širdyse arba likti mano vienos sąmonės atspindžiais.

​

Rima Leipuvienė., keramikė

1. Günter Nitschke, vertimas iš Japonų kalbos. Saikontan (Vegetable Roots Talks), Yuhodo, Tokyo, 1926. Saikontan yra japonų kalba išverstas kinų autoriaus Hung Ying-ming (Hung Tzu-ch’eng) kūrinys – Ceigentan ( sukurtas vėlyvuoju Mingų laikotarpiu). Šio senovės išminties 357 eilių veikalo originalas Kinijoje nėra išlikęs. Įgavęs daugiau populiarumo nuo 19 a. Japonijoje, jis, Saikontan pavadinimu yra išlikęs keliose originaliose vertimo versijose.

2. prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, Rytų Azijos tradicinė estetika ir meno teorija, Vilnius: LKTI, 2017, p. 60.

KŪRYBOS APŽVALGA

2020-2021

KŪRYBA TARSI VIDINIS ATSIVĖRIMAS

Kaip išmatuoti laiką meno kūriniais? Kaip įkūnyti formomis jausmines patirtis ir būties verpetų gylį, augančias svajones, lemties pojūtį, gimtinės ilgesį, sekamą pasaką prieš miegą ir visa kita, kas telpa konkrečioje vienerių metų laiko atkarpoje? Rimai Leipuvienei – keramikei iš pašaukimo – tai pavyksta. Antrajai asmeninei paroda „Vieneri metai“ ji sukūrė ciklą, pasakojantį apie vidinius potyrius, išgyventus Latvijoje per ten praleistus kiek daugiau nei vienerius metus. Svečioje šalyje, panirusi į kasdienybės rūpesčius, atkirsta nuo įprastų socialinių ryšių ir aplinkos, dargi prasidėjus pasaulinei pandemijai, ji pajuto begalinį norą išlieti kūrybinę energiją, keramikos darbuose įprasminti savo pasikeitusią būtį.

Šiais laikais žiūrovai dažnai laukia intriguojančio pasakojimo, postmodernizmui būdingų naratyvų, kurie tampa svarbesni už raiškos vientisumą ar medžiaginių kūrinio ypatybių atskleidimą. Rimos Leipuvienės keramika pasakoja jaunos moters istoriją, ji kalba apie sulėtėjusią gyvenimo tėkmę, įsiklausymą į naują aplinką ir savo pojūčius, kasdienybės rutiną, apmąstymus apie gyvenimą, meilę, pasiaukojimą. Gyvendama Latvijoje, Rima atliko ne vieną vaidmenį, pirmiausia – artimųjų globėjos ir palaikytojos, kartu ji buvo aplinkos stebėtoja, kontempliuotoja, menininkė, išliejusi susikaupusias mintis ir emocijas. Latvijoje keramikė turėjo galimybių eksperimentuoti su porcelianu.

Rimos Leipuvienės kelias į dailę – nedažnas Lietuvoje. Ji pateko į šią sritį ne iš akademinio pasaulio, vedama vidinio poreikio kurti. Keramikos pagrindus gavusi Gvido Raudoniaus studijoje, vėliau siekdama geriau pažinti amato specifiką ir plėsti akiratį ji lankė keramikos seminarus ir simpoziumus, ypač susijusius su degimu medžiu kūrenamoje krosnyje. Taip pažino anagamą. Vertybinius orientyrus jai teko atrasti savarankiškai: apžiūrint vietines ir tarptautines parodas, gilinantis į mokomuosius videofilmus, skaitant knygas, studijuojant savo pamėgtų keramikų kūrybą. Susidomėjusi Rytų Azijos keramika, Rima stengėsi perprasti tų kraštų keramikos paslaptis. Įkvepiančia jai tapo brito orientalisto Philo Rogerso (1951–2020), japonų Shozo Michikawos (g. 1953), Yo Akiyamos (g. 1953) kūryba. Keramikų bendruomenė geranoriškai priėmė Rimą į savo gretas, įvertinusi jos profesionalumą, tikslo siekį ir darbuose užkoduotą vidinę energiją. Nuo 2019 m. Rima Leipuvienė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Menininkė surengė kelias individualias parodas. Asmeninė paroda „Iš nebūties“ 2018–2019 m. apkeliavo įvairius Lietuvos miestus ir 2019 m. pristatyta Daugpilio molio meno centre Latvijoje. Jos darbai, praėję griežtus atrankos konkursus, eksponuojami svarbiose Lietuvos ir tarptautinėse konkursinėse keramikos parodose. 

KŪRYBOS STRATEGIJA IR MĄSTYMO SAVITUMAS

​

Asmeninius kūrybos siekius menininkė aiškina jai artimomis dzenbudizmo ir intuityvistinės filosofijos tiesomis, prie kurių priėjo ne iš karto. Apie subtilius būties dalykus – laiko tėkmės ir gyvenamos erdvės dydžio subjektyvumą, mažo didumą ir širdies platumą – kalba kūrybiniu motto pasirinkti talpūs kinų mąstytojo Hong Zicheng (1572–1620) žodžiai, išdėstyti veikale „Šaknų skonis“ (Caigentan). Į menininkės mintis neįsigilinęs ar jos biografijos nežinantis dailės mylėtojas tiesiog jaučia gyvą kūrybos nervą, minties pulsavimą, sielos virpesius, tikrą ir išgyventą jausmą. Rimos meninę poziciją apibūdintume kaip modernistinę, kai kūryba tampa spontaniško vidinio išsiliejimo ir subjektyvaus požiūrio į tikrovę išraiška. Iš čia kyla savita estetika, poetinė metafora, harmonijos pojūtis, meditatyvumas. Į modernistinės mąstysenos atgimimą postmodernistinėje visuomenėje atkreipia dėmesį dailės procesus tyrinėjantys menotyrininkai, užsimenantys apie Lietuvos meno lauke šiuo metu vykstančią modernizmo „perkrovą“, keičiančią postmodernų skepsį pozityviu, konstruktyviu ir ramiu nusiteikimu, formų grynumo paieškomis[1].

​

Ciklas „Vieneri metai“ (2020–2021) demonstruoja, kad menininkė nestovi vietoje, jos kūryboje ryškėja nauji poslinkiai, kurie akivaizdūs lyginant naujausius darbus su anksčiau sukurtais. Prieš kelis metus skulptūrinės keramikos cikle „Iš nebūties“ (2018–2019) ji siekė formos asociatyvumo, kylančio iš medžiagos specifikos, atlikimo būdo ir technologijos. Taikė japono Shozo Michikawos pamėgtą techniką: vientiso molio gabalą žiedimo metu persukdama, skaidydama įstrižomis ir horizontaliomis įpjovomis, kuriančiomis asimetrinę, nežymiai pakrypusią formą, spiralinio judesio regimybę. Jau tada atsiskleidė neslepiamas autorės susižavėjimas Rytais, kuris sklido iš gamtos įkvėptų netaisyklingų formų, meditatyvumo, natūralumo ir atsitiktinių efektų estetizavimo. Šiurkščių paviršių plastika pasižymėjo rūsčiu didingumu, turėjo panašumų su gamtos dariniais – pasvirusiais kelmais, suskeldėjusios žemės ar uolienos paviršiais. Iš medžio pelenų ir molių pagamintos glazūros aukšto degimo metu lydėsi, nevienodu sluoksniu pasklisdamos paviršiuje, sudarydamos pelenų apnašų ar sukepusios magmos įspūdį. Cikle „Iš nebūties“ vyravo ta pačia technika sukurtų darbų variacijos, sąveikaujančios tarpusavyje, sukuriančios žmogaus bendrystės su gamta įspūdį. Tiesa, jau tada pasitaikė kūrinių, kuriuos galima laikyti naujausių ieškojimų pranašais. Tai abstrakčios, laisvai formuotos kompozicijos, turinčios spontaniškos raiškos ir improvizacijos požymių.

​

Tokie darbai vyrauja cikle „Vieneri metai“, sudarytame iš dviejų  dalių („Laikas“ ir „Jausminiai patyrimai“). Savo strategiją autorė įvardija kaip „dialogą su moliu“, kai molio luitas laisvai apdorojamas, transformuojamas, paverčiamas abstrakčiu, gamtai artimu dariniu, pasižyminčiu natūralumu, rimtimi ir potekstės gelme. Nors formos taupios ir santūrios, jos yra turiningos. Šiuo požiūriu autorė ištikima prieš kelis metus suformuotam kūrybos principui – pasikliauti medžiagos iškalbingumu ir molio raiškos galimybėmis. Galima įžvelgti ir skirtumus. Kiekvienas serijos „Iš nebūties“ darbas tarsi išaugo iš kito, tarp kūrinių buvo daugiau išorinio panašumo, menininkė siekė, kad ekspozicijoje žiūrovai pasijustų tarsi gamtos apsuptyje. Tuo tarpu kiekviena „Vienerių metų“ kompozicija reikalauja individualaus suvokimo. Poetiškais pavadinimais išsakyta literatūrinė potekstė sustiprina formos įtaigą: „Būties verpetai“, „Dalintis pasaulį per pusę“, „Ramybės bangos“, „Laiko skaičiavimas“, „Kryptis“. Trapią nuotaiką ir tylią užuominą skleidžia nežymus vertikalių formų pokrypis, asimetrija, atsitiktinumo efektai, kuriuos paryškina pigmentai ir medžio pelenų autorinės glazūros, kurios tarsi išsiveržusi lava nevienodai užlieja dirbinio paviršių, įsiskverbia į nelygumus ir ertmes, vienas vietas paryškindamos, kitose sukurdamos suanglėjimo įspūdį. Tęsiamos iškalbingo minimalizmo paieškos, kai net menka užuomina – degtuko pavidalo įspaudas lygiame paviršiuje, plokštumos įrantos, plyšimai, glazūrų nuvarvėjimai ar vertikalią formą užbaigiantys suvešėjimai – perša žiūrovo patirties nulemtas interpretacijas. Taip skaičiuojamos slenkančios dienos, tokius prisiminimus palieka vieneri metai, taip lyg degtukas sudega viena diena, tokiais vaizdiniais pasąmonėje įsirėžia laiko atkarpos.

„Laiko“ grupės darbai atrodo kiek konstruktyvesni, statiškesni, labai estetiški, dauguma išauginti iš pakrypusio stačiakampio. Pajunti autorės deklaruojamo būties trapumo, laikinumo, viltingos naujos pradžios pajautą. O kartais išgirsti kone globalios istorinės būties aidą („Patirtis“).  „Jausminių patyrimų“ dalis – jau dinamiškesnė, šios serijos statiškas kompozicijas papildo atviras emocijų bangas skleidžiantys darbai („Versmė“, „Džiaugsmo haiku“). Kartais formos lipa viena ant kitos, plyšta per pusę, kompozicijos įgauna veržlumo, gyvybingumo. Neramesni ir gilesni tampa paviršius vagojantys įtrūkiai, rievės („Gamtos dėsnis“). Plevenimo erdvėje įspūdį sukelia įstrižas pasvirimas, statikos ignoravimas, formų komponavimas tarsi be stabilaus pagrindo („Pastanga“, „Pavėjui“). Vyrauja abstrakčios formos, improvizacinis pradas. Visada žavėjo menininkei būdinga formos pajauta, gebėjimas atskleisti gyvybingą molio energiją. Pasitaiko atpažįstamų motyvų (iš medžio žievės suformuota širdis), tačiau jie neatrodo primityvūs, jaudina savo netobulumu, nes išauginti iš gamtos ir tikro jausmo. Nė vienoje erdvinėje dvipusėje kompozicijoje nerasime griežto silueto ar taisyklingų linijų. 

ASIMETRIJA, NATŪRALUMAS, PAPRASTUMAS 

Rimos Leipuvienės kūriniai neįmantrūs, asketiški, kartais spontaniški, atsiradę iš vidinių jausmų ir minčių srauto. Ne vieną užuominą gali sužadinti jų santūrios formos, netikėti faktūriški toniniai akcentai, nušvintantys pelenų pilkšvumu, glazūros nepaliesto molio raudoniu ar šalto išsilydžiusio metalo blizgesiu. Kūriniai netiesiogiai interpretuoja gamtos objektus, įkvėptus Latvijos pajūrio ir miškų reljefo, juose įžvelgi jūros bangos keterą, suskeldėjusią uolą, akmenį, medžio kamieno žievę. Toks neįkyrus, vos pastebimas autorės įsiterpimas į tą neva savaimingą, tačiau vidinės intuicijos ir daug technologijos žinių reikalaujantį kūrinio atsiradimo procesą. Jeigu ji, kaip teigia savo tekste, siekė pirmapradžio natūralumo, lengvo prisilietimo, formos gyvybingumo ir „neužkankinimo“ įspūdžio, tai šį tikslą pasiekė su kaupu. Visi darbai atrodo atsiradę be ypatingų pastangų, tarsi iš pačios gamtos atėję, minimaliai paliesti žmogaus rankos, iš anksto nenuspėjami, besikeičiantys akyse –  atrodantys kaskart kitaip iš kito žiūrėjimo kampo ar skirtingai apšviesti.

Rimos Leipuvienės darbuose galima įžvelgti pagrindinius dzen estetikos principus: formos asimetriją, paprastumą, asketišką didingumą, natūralumą, neapčiuopiamą gelmę, neapibrėžtumą, rimtį. Šias ypatybes japonai suteikia ir gamtai. Tokios rūšies menui svetimos įmantrybės, publikos šokiravimas paviršutiniškais efektais, tobulos ir išbaigtos formos demonstravimas, prieštaraujantis nuolatiniam laiko tėkmės poveikiui, ženklinančiam kiekvieną objektą. Čia negalima meluoti nei sau, nei žiūrovui, nes tokios kūrybos tikslas – autentiškas vidinės būsenos ir dvasios polėkio įprasminimas, pasitikėjimas ne racionaliu mąstymu, bet intuicija ir jausmų proveržiu. Rima neslepia susižavėjimo Henri Bergsono intuityvistine filosofija, kurioje surado savo kūrybinės pozicijos pagrindimą. Mąstytojo atrasta laiko („trukmės“) teorija, kalbanti apie kiekviename iš mūsų tekantį ir materialų pasaulį matuojantį laiką, leido paaiškinti asmeninės kūrybos prigimties ir subjektyvumo esmę.

​

Rimos Leipuvienės dėmesys Rytų estetikai nė kiek nestebina. XX a. modernioji lietuvių keramika dėl Liudviko Strolio (1905–1996) studijų tarpukario Paryžiuje buvo neabejotinai paveikta Rytų Azijos keramikos. L. Strolis Paryžiuje domėjosi didelį poveikį Europai padariusių Anglijos keramikų „orientalistų“ kūriniais, suderinusiais naujo dekoratyvumo tendencijas su orientaline mada. Rytų keramika darė įtaką ir kitiems vyresnės lietuvių keramikų kartos atstovams: Jonui Mikėnui, Teodorai Miknevičienei, jų mokiniams ir mokinių mokiniams. Mūsų keramikos klasikų darbai buvo santūrūs, derinantys lietuvių liaudies ir Rytų keramikos impulsus. Tačiau yra ir skirtumų. L. Strolį ir jo sekėjus žavėjo rytietiškos keramikos estetinės ypatybės, kuriose jie įžvelgė panašumų su lietuvių liaudies menu, tuo tarpu Rimai Leipuvienei Rytų keramika priimtina dėl vertybinių orientyrų, artumo gamtai ir vidinėms nuostatoms – ieškoti įkvėpimo savo dvasios gelmėse, siekti bendrystės su gamta. Jai imponuoja konkretūs rytietiškos estetikos principai (tuštumos, harmonijos, pusiausvyros, natūralumo siekiai), kurių įtvirtinimo ji siekia savo kūryboje.

Viename paskutiniųjų dekoratyvinės plastikos darbų „Ensō“ (japoniškai – ratas) menininkė pavaizdavo kaligrafinio dzen rato skulptūrinę variaciją. Koks Rimos Leipuvienės ensō, pagal kurį japonai sprendžia apie menininko dvasinę ir meninę brandą? Jie įsitikinę, kad ne kiekvienas sugeba nubrėžti idealų ratą. Jos keraminis ensō – sodrios plastikos, kaip ir dera tokios rūšies darbui – neužbaigtas, nežymiai jungiantis pradžią ir pabaigą, sklendžiantis ore, vos pritvirtintas prie pagrindo. Tačiau kartu jis ir tvirtas, taisyklingas, nes atspindinti menininkės tvirtą pasiryžimą siekti tobulybės.  

Menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė–Natalevičienė 

[1] Erika Grigoravičienė, Modernizacija, (post)modernizmai, naujasis modernizmas: Lietuvos dailės nuo XX a. 6 dešimtmečio pabaigos istorijos sąvokos, Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 95: Ar buvo tylusis modernizmas Lietuvoje? Sud . E. Lubytė, Vilnius: VDA leidykla, 2020, p. 72.